Gėda, ypač išdidinta, nuolatinė, lėtinė gėda yra viena iš sudėtingiausių ir destruktyviausių emocijų, kuri gali stipriai paveikti žmogaus gyvenimą. Ji dažnai slypi po skausmo, nerimo ir depresijos sluoksniais. Gėdos emocija daugeliu atvejų yra labai nepalanki žmogui, stabdanti jo augimą, saviraišką, ribojanti laisvę, ji tarsi sako – tu kaip žmogus, visas esi blogas, nepriimtinas, kažkas su tavimi negerai (kai tuo tarpu kaltės jausmas daugiau susijęs su konkrečiais veiksmais ar poelgiais: jaučiu kaltę dėl pvz.: padarytų/nepadarytų veiksmų). Šiame straipsnyje paliesime lėtinės gėdos priežastis, jos pasekmes ir pateiksime keletą strategijų, kaip su ja susidoroti.

Lėtinės gėdos priežastys

Lėtinė gėda gali kilti iš dviejų pagrindinių šaltinių: vaikystės traumų ir baimės būti atstumtam.

Vaikystės traumos

Pirmasis lėtinės gėdos šaltinis yra traumos, patirtos vaikystėje. Tai gali būti nepriežiūra, atstūmimas, nepriėmimas, smurtas ar pažeminimas, patirtas jauname amžiuje. Vaikai, kurie patiria tokius išgyvenimus, dažnai jaučiasi esą blogi ir mano, kad su jais kažkas yra iš esmės negerai. Jie prisiima atsakomybę už patiriamą smurtą ar pažeminimus, nes tai sukuria iliuziją apie tam tikrą kontrolę situacijoje, kurioje jie iš tikrųjų yra bejėgiai.

Baimė būti atstumtam

Antrasis šaltinis yra baimė būti atstumtam iš socialinės grupės. Tai gali atsitikti bet kuriame amžiuje, tačiau ypač stipriai jaučiama paauglystėje. Socialinė atskirtis, atmetimas, nepritapimas grupėje gali sukelti gilų gėdos jausmą, kuris gali trukti daugelį metų. Žmonės, kurie patyrė tokias situacijas, dažnai jaučiasi, tarsi būtų praradę savo vertę ir priklausomybę bendruomenei.

Lėtinės gėdos pasekmės

Lėtinė gėda gali sukelti daugybę neigiamų pasekmių. Ji gali pažeisti žmogaus savęs vertinimą, savigarbą, sutrikdyti jo santykius su kitais ir sukelti įvairias psichologines problemas, tokias kaip nerimas, depresija ar net mintys apie savižudybę. Žmonės, kenčiantys nuo lėtinės gėdos, dažnai praranda ryšį su savo autentišku savimi ir jaučiasi izoliuoti nuo pasaulio.

Kaip įveikti lėtinę gėdą

Nors lėtinė gėda yra stipri ir sudėtinga emocija, yra būdų, kaip su ja susidoroti ir ją įveikti. Štai keletas strategijų:

Savimonės ugdymas

Pirmasis žingsnis įveikiant gėdą yra suvokti jos egzistavimą ir atpažinti, kaip ji veikia jūsų gyvenime. Tai reiškia, kad turite sąmoningai stebėti savo mintis ir jausmus, susijusius su gėda. Dienoraščio rašymas gali būti puikus būdas užfiksuoti šias emocijas ir geriau suprasti jų kilmę. Kiekvieną dieną skirkite keletą minučių rašyti apie tai, ką jaučiate, kada šios emocijos kyla ir kaip jos veikia jūsų kasdienį gyvenimą. Laikui bėgant tai padės atpažinti gėdos šaltinius, besikartojančias situacijas ir paskatins pradėti ieškoti būdų, kaip įveikti šį destruktyvų gėdos jausmą.

Kūno laikysenos pratimai

Gėda dažnai pasireiškia specifine kūno laikysena: nukreiptu žvilgsniu žemyn, nuleistais pečiais ir susikūprinimu. Praktikuodami sąmoningą kūno laikyseną, galime pakeisti savo emocinę būseną. Stenkitės sėdėti ar stovėti tiesiai, su iškelta galva ir atvira krūtine. Kiekvieną kartą, kai pajusite gėdą, pabandykite sąmoningai pakeisti savo kūno padėtį. Tai gali padėti sumažinti neigiamus jausmus ir padidinti pasitikėjimą savimi.

Emocinis savęs priėmimas

Svarbu išmokti priimti savo jausmus ir rūpintis savimi su meile ir užuojauta. Įsivaizduokite save kaip vaiką ar paauglį ir pasakykite sau tai, ką būtumėte norėję išgirsti tuomet. Savęs priėmimas reiškia, kad mes suprantame ir priimame save visą – su visais nuostabiais dalykais, bet taip pat ir trūkumus ir netobulumus. Kiekvieną kartą, kai pajusite gėdą, pabandykite būti švelnus sau ir prisiminkite, kad visi daro klaidų. Tai padės jums išmokti mylėti save tokį, koks esate, ir sumažinti gėdos jausmus.

Profesionalios pagalbos paieška

Kartais gėdos įveikimui gali prireikti profesionalios pagalbos. Psichoterapija ir kiti gydymo būdai gali suteikti vertingų įžvalgų ir padėti efektyviai susidoroti su gėdos jausmais. Terapijos metu galėsite kalbėtis su specialistu apie savo jausmus, juos pažinti, priimti, susidraugauti, gal būt kažkiek valdyti. Tai gali padėti jums geriau suprasti savo emocijas ir rasti būdus, kaip su jomis gyventi. Nevenkite kreiptis pagalbos, jei jaučiatės prislėgtas ar negalite pats susidoroti su savo jausmais.

Pabaigai

Lėtinė gėda yra sudėtinga ir gilias šaknis turinti emocija, tačiau ją galima įveikti. Supratimas apie jos priežastis ir pasekmes gali susigrąžinti gyvenimo kontrolę ir pasitikėjimą savimi. Svarbiausia yra nebijoti kreiptis pagalbos ir rūpintis savimi su meile ir užuojauta. Kiekvienas žingsnis, kurį žengiate įveikiant gėdą, padės jums gyventi pilnavertį ir laimingą gyvenimą. Nepamirškite, kad esate verti meilės ir pagarbos, nepaisant praeities išgyvenimų.

Jausmai – tai subjektyvūs psichologiniai patyrimai, kurie atsiranda reaguojant į vidinius arba išorinius dirgiklius ir yra lydimi fiziologinių bei elgesio pokyčių, tai sudėtingas psichologinis reiškinys, susidedantis iš vidinių patyrimų, vidinių virpesių ir fiziologinių reakcijų. Jausmų yra daugybė: džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, nuostaba, pasitenkinimas, nusivylimas, susierzinimas, ramybė, nerimas, euforija, pavydas, meilė, apsvaigimas, gėda, apgailestavimas, švelnumas, vienišumas, išdidumas, neapykanta, ilgesys, atgaila, pasipiktinimas, susižavėjimas, apmaudas, pasigailėjimas, viltis, nerimastingumas, palaima, lojalumas, smalsumas, atlaidumas, nuostaba, saugumas, panika, susikaustymas, malonumas, nuobodulys, išdavystė, sąžinės graužimas, pagarba, nusiraminimas, džiugesys, užuojauta, nepasitikėjimas, artumas, sielvartas, apleistumas, pasididžiavimas, įniršis, šokas, apstulbimas, siaubas, pykčio protrūkis, pasimetimas, paklusnumas, rūpestis, gėrėjimasis, teisingumas, nereikšmingumas, skubėjimas, užsidegimas, netektis, palengvėjimas, priklausomybė, įtampa, solidarumas, trapumas, padėka, drąsa, įtarumas, absurdo jausmas, nostalgija, bendrystė, patikimumas, kaltė, priešiškumas, energingumas, pažinimas, optimistiškumas, šviesumas, pripažinimas, pasitikėjimas, priklausomybė, rūpinimasis, kantrybė, apgaule, supratimas, bendrumas, atsakomybė, laimė, susikaupimas, abejonė, patikėjimas, aktyvumas, neapsisprendimas, susidomėjimas, kūrybiškumas, iššūkis, gėdingumas, džiaugsmas, motyvacija, savęs vertinimas, abipusis supratimas, kritika, vienišumas, pritarimas, netikėtumas, išgąstis ir kiti. Nustebote, kad jausmų yra tiek daug? Jų yra dar daug daug daugiau, jie yra maži ir dideli, stiprūs ir silpnesni, šviesūs ir tamsūs, lengvi ir sunkūs, malonūs ir nemalonūs, išlaisvinantys ir uždarantys vidiniuose kalėjimuose, jie apibūdinami atspalviais, mažais niuansais, vidiniais virpesiais. Norint apipasakoti jausmus įvaizdžiais, galima remtis metaforomis, alegorijomis, įvaizdžiais, palyginimais, sakant „jaučiuosi tarsi…“. Pavyzdžiui, „jaučiuosi tarsi plaukiu ant debesies“ – gal būt jaučiu švelnumą, arba „jaučiuosi tarsi spaudžiamas akmenų“ – gal būt jaučiu kažką panašaus į liūdesį ar stresą. Toks įvaizdžių naudojimas padeda geriau suprasti ir išreikšti jausmus tiek sau, tiek kitiems, kas yra itin svarbu psichoterapijoje.

Giluminė psichodinaminė psichoterapija ypatingai remiasi jausmų išgyvenimu. Tik patiriant tikruosius jausmus ir išreiškiant juos, įvyksta emocinė iškrova, leidžianti pasiekti gilesnius psichikos sluoksnius. Emocijų iškrova išlaisvina susikaupusią energiją, kuri išvalo mūsų psichiką nuo susikaupusių sunkių jausmų, traumuojančių patirčių, o šis palengvėjimo jausmas gali būti naudingas naujiems psichologiniams procesams. Tai skatina naujų sinapsinių jungčių formavimąsi smegenyse, ypač kai pacientas suvokia ir įžvelgia savo emocijų kilmę ir prasmę, pasikartojimus, užstrigimus. Taip terapijos metu keičiasi smegenų struktūra ir funkcionavimas, gerėja emocinė savijauta ir gyvenimo kokybė, žmogus keičiasi, auga ir bręsta. Vyksta giluminiai struktūriniai asmenybės pokyčiai.

Jausmų svarba giluminėje psichoterapijoje yra nenuginčijama. Būtent jausmai ir yra šios terapijos pagrindas. Per jausmų išraišką ir refleksiją pacientai gali giliau suprasti save, savo emocinius poreikius ir konfliktus. Tai padeda ne tik išlaisvinti emocinę įtampą, bet ir sukurti naujus, sveikesnius mąstymo ir elgesio modelius. Terapeutas padeda pacientui atpažinti ir priimti savo jausmus, suteikdamas jiems saugią erdvę šiam procesui vykti.

Emocinis intelektas – tai gebėjimas atpažinti, suprasti ir valdyti savo ir kitų jausmus. Jis apima empatiją, savikontrolę, socialinius įgūdžius ir gebėjimą prisitaikyti prie emocinių situacijų. Emocinis intelektas yra itin svarbus, nes jis leidžia žmonėms kurti ir palaikyti sveikus santykius, spręsti konfliktus ir priimti emociniais aspektais pagrįstus sprendimus. Aukštas emocinis intelektas skatina geresnį bendravimą, empatiją ir gebėjimą suprasti kitus, kas yra būtina tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Be to, vienas iš brandas žmogaus požymių yra emocinis intelektas, gebėjimas atpažinti savo vidines būsenas, jas kažkaip įvardinti.

Apskritai jausmų funkcija gyvenime yra daugiaprasmė. Jie ne tik atspindi mūsų vidinę būseną, bet ir padeda adaptuotis prie aplinkos, skatina mokymąsi ir asmeninį augimą. Jausmai yra svarbūs signalai, kurie gali nurodyti mūsų poreikius, vertybes ir tikslus. Jie taip pat gali būti motyvacinė jėga, skatinanti mus siekti pokyčių ir tobulėti. Suprasti ir valdyti savo jausmus reiškia turėti įrankius, leidžiančius geriau tvarkytis su gyvenimo iššūkiais ir siekti harmoningesnio bei pilnavertiškesnio gyvenimo. Jausmų pasaulis – tai atskiras didelis pasaulis žmogaus viduje, harmonijos jausmas ateina tuomet, kai žmogus savo jausmų pasaulį pradeda pažinti, su juo draugauti, juo remtis, gerbti, puoselėti ir saugoti.

Psichologinės traumos, tokios kaip nepriežiūra vaikystėje, fizinis ir emocinis smurtas, prievarta ar apleidimas, sunkios ligos, operacijos, gali turėti ilgalaikių pasekmių, įskaitant panikos priepuolius, depresiją, nerimą ir potrauminio streso sutrikimą. Šios traumos dažnai sukelia gilų nesaugumo jausmą, žemą savivertę ir sunkumus užmegzti bei palaikyti artimus santykius. Traumas patyrę žmonės dažnai jaučiasi izoliuoti, nesugeba pasitikėti kitais ir gali nuolat tikėtis, kad bus dar kartą sužeisti. Psichologinės traumos gali paveikti ne tik psichinę, bet ir fizinę sveikatą, sukeldamos įvairias psichosomatines ligas.

Traumų gydymas reikalauja daugialypio požiūrio, į kurį įeina įvairios psichoterapijos formos, tokios kaip kognityvinė-elgesio terapija, EMDR (akių judesių desensitizacija ir perdirbimas) bei somatinė patyriminė terapija. Psichoterapija gali padėti suprasti ir apdoroti traumuojančius įvykius, išmokti naujų būdų susidoroti su emocijomis ir atkurti saugumo jausmą. Terapijos procesas gali būti ilgas ir sudėtingas, tačiau jis suteikia galimybę iš naujo atrasti save, išlaisvinti užstrigusią energiją ir atstatyti psichologinę pusiausvyrą.

Kūnas yra itin svarbus elementas traumų gydyme, nes dažnai traumos esmė slypi kūne užstrigusioje energijoje. Kūno terapijos metodai, tokie kaip joga, somatinė patyriminė terapija, kvėpavimo pratimai ir masažas, gali padėti atpalaiduoti įtampą ir paleisti susikaupusią emocinę energiją. Šie metodai padeda žmonėms išmokti atpažinti ir reguliuoti kūno reakcijas į stresą, o tai yra esminis žingsnis gijimo procese. Kūno ir proto sąsajos suvokimas bei darbas su jomis leidžia pasiekti gilesnį gijimo lygmenį ir integruoti traumą į savo gyvenimo istoriją be nuolatinio skausmo ir baimės.

Psichodinaminė psichoterapija yra vienas iš veiksmingų būdų gydyti psichologines traumas, nes ji gilinasi į pasąmoninius procesus ir nesąmoningus konfliktus, kurie kyla iš ankstyvųjų gyvenimo patirčių. Šios terapijos metu pacientas ir terapeutas tyrinėja praeities įvykius, tarpasmeninius santykius ir emocinius išgyvenimus, kurie gali būti susiję su trauma. Psichodinaminė terapija siekia atskleisti ir suprasti giliai užslėptas emocijas bei mintis, kurios gali sukelti dabartinius simptomus, tokius kaip nerimas, depresija ar panikos priepuoliai. Gydant traumas šiuo metodu, ypatingas dėmesys skiriamas paciento ir terapeuto santykiui, nes tai gali tapti pagrindu saugesniems ir sveikesniems santykiams kurti. Per šį terapinį ryšį pacientas gali išmokti pasitikėti, išreikšti savo jausmus ir pamažu perdirbti traumuojančias patirtis, taip pasiekdamas giluminį gijimą ir emocinę pusiausvyrą.

Norintiems pagilinti žinias traumų tema rekomenduotina knyga būtų „Waking the Tiger: Healing Trauma“ („Pažadinti tigrą: traumos gydymas“), kurią parašė Peter A. Levine. Knygoje nagrinėjamos psichologinės traumos ir jų fiziologinis poveikis, pristatoma somatinio patyrimo (Somatic Experiencing) – Levine sukurta metodika, skirta traumos gydymui per kūno fiziologinių reakcijų valdymą.

Pagrindiniai knygos aspektai:

1. Traumos prigimtis: Levine teigia, kad trauma atsiranda dėl galingo įvykio, kuris sukelia fiziologinę kūno reakciją, tokią kaip kovoti, bėgti ar sustingti.
2. Fiziologinis pagrindas: Knygoje aptariama, kaip trauma kaupiasi kūne ir kaip ji gali pasireikšti fiziniais simptomais, tokiais kaip nerimas, depresija ir psichosomatiniai sutrikimai.
3. Gydymas per kūną: Levine teigia, kad tradicinė pokalbių terapija ir medikamentai dažnai nepajėgia išspręsti traumos esmės, nes jie neįtraukia natūralių kūno gijimo procesų. Vietoje to, Somatinis išgyvenimas padeda asmenims išlaisvinti užstrigusią energiją ir grįžti į pusiausvyros būseną.
4. Atvejų studijos ir pratimai: Knygoje pateikiamos įvairios atvejų studijos ir praktiniai pratimai, kurie padeda skaitytojams suprasti ir taikyti Somatinio patyrimo technikas.
5. Kūno ir proto integracija: Levine pabrėžia kūno ir proto integracijos svarbą gydymo procese, pripažindamas, kad abu jie yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą įtakoja.
6. Įgimtas gydymo gebėjimas: Knygos pagrindinė žinia yra ta, kad žmogaus kūnas turi įgimtą gebėjimą išgyti nuo traumos, jei jam suteikiamos tinkamos sąlygos ir palaikymas.

Apibendrinant, „Waking the Tiger“ pateikia išsamų traumos supratimo pagrindą ir siūlo praktinius įrankius, padedančius gydytis per kūno natūralius procesus.

Nerimas turi daug veidų ir pavidalų. Jis gali būti vos vos jaučiamas, toks truputį nerimėlis, vidinis drebuliukas tam tikrose situacijose. Jis gali netrukdyti sėkmingai dirbti ir laimingai gyventi. Tiesiog gal būt žmogus yra jautresnis, labiau linkęs nerimauti. Tokių jautresnių žmonių mes visi tikrai pažįstame, o gal būt ir patys jais esame, ir tai yra nieko blogo. Jautresni žmonės pastebi daugiau gyvenimo niuansų ir spalvų, jie jautriau priima kitus žmones, perskaito detales, mato subtilumus. Tai gali būti nuostabi savybė.

Sunkumai iškyla tuomet, kai nerimas pradeda trukdyti mums gyventi. Jis pradeda atkreipinėti mūsų dėmesį, varginti mūsų kūną, trukdyti santykiams, varžyti žmogaus laisvę. Jeigu dėmesys ir mintys vis dažniau sukasi aplinkui nerimo temą, jeigu ją analizuojate, atidžiai stebite kūno pojūčius, vengiate tam tikrų situacijų ar bendravimo, sutrinka kasdienė veikla, susiaurėja interesai, tuomet tai jau tampa varginančia problema.

Nerimo jausmas paprastai yra nukreiptas į ateitį. Mes nerimaujame dėl to, kas bus. Jeigu jūsų mintys nuklysta į ateitį, ją projektuoja, bando sukontroliuoti, nerimas būtinai bus šalia. Tad svarbu pastebėti savo mintis, pabandyti pradėti pažinti savo protą, ar jis iš tiesų toks nerimastingas, nuolat piešiantis liūdnus scenarijus. Ir kodėl jis toks?

Kita vertus, nerimas dažnai būna susijęs su mūsų saugumo jausmu. Nesaugiai pasaulyje besijaučiantis žmogus dažnai nerimauja, o psichoterapija saugumo jausmui užaugti labai padeda.

Sunkiausia, ka nerimas išauga iki katastrofinio dydžio, taip vadinamų panikos priepuolių, kai prarandamas savęs kontrolės jausmas, iš vidaus veržiasi neregėto dydžio sunkiai apibūdinama jėga ar energija, ir tuomet žmogui atrodo, kad jis mirs arba išprotės, kad įvyks kažkas labai baisaus. Tai labai varginanti patirtis, tačiau ji yra visiškai nepavojinga nei mūsų psichikai, nei kūnui. Nuo panikos priepuolių nemirštama ir neišprotėjama, jie per 15-20 min. praeina savaime ir žmogus nusiramina. Tačiau tuomet atsiranda išgąstis, kad tokie dalykai gali pasikartoti, ir žmonės paprastai kreipiasi pagalbos į specialistus.

Didesnis ar mažesnis nerimas paprastai praneša, kad kažkas vyksta žmogaus viduje, kad jis gal būt kažko vengia ar neįsisąmonina, kad gal būt gyvena ne pagal savo prigimtį, kad gal būt yra uždaręs viduje kažkokius labai svarbius dalykus, gal būt linkęs per daug kontroliuoti ir save varžyti. Yra daug temų, kurias psichoterapijoje tyrinėjame kalbėdami apie nerimą. Jeigu nerimas jus vargina, ateikite į psichoterapiją.

Depresija yra klastingas psichikos sutrikimas, ją diagnozuoti nėra paprasta. Kartais būna gana sudėtinga atskirti, ar tai tiesiog laikinai prislėgta nuotaika, ar tokią žmogaus būseną jau galima būtų pavadinti depresija. Tad kas yra šis nuotaikos sutrikimas, pasvarstykime.

Depresijos požymiai gali būti tokie: nuolatinis liūdesio ar beviltiškumo jausmas, sumažėjęs energijos lygis ir nuovargio jausmas, nerimas, irzlumas, gali pasireikšti pykčio protrūkiai, būdingas sumažėjęs susidomėjimas veiklomis, kurios anksčiau teikė džiaugsmą, sutrikęs miegas, padidėjęs kaltės jausmas, svorio pokyčiai, apetito pokyčiai, sunkumai koncentruotis, sutelkti dėmesį, mokytis, sunkumai priimti sprendimus, kūno simptomai, tokie kaip galvos skausmai, virškinimo problemos, prakaitavimas, sumažėjęs lytinis potraukis, gali būti mintys apie savižudybę, būdinga socialinė izoliacija, ateitis atrodo niūri, būdingas bejėgiškumo jausmas, sumažėjusi savivertė.

Depresija gali būti lengva, vidutinė ar sunki, gali būti patiriama pirmą kartą, arba kartotis, būti sezonine. Depresija gali pasireikšti dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių, arba gali pasireikšti dėl vidinių priežasčių. Pavyzdžiui, depresija gali būti į save nukreiptas pyktis. Kaip tai gali atsitikti, paklaustumėte. Atsitinka, ypač jeigu žmogui nelengva priimti savo agresyvius jausmus, jeigu jis linkęs nusileisti, nuolaidžiauti aplinkiniams, paminti savo poreikius, pastatyti save paskutiniu eilėje. Metai iš metų besikaupiantis uždarytas pyktis gali pavirsti depresine būsena.

Bet kokiu atveju, jeigu patiriate pirmiau nurodytus sunkumus, nebūtinai visus, užtenka ir kelių, ir jaučiate, kad pasportuoti ar pabendrauti su draugais neužtenka, kad šie simptomai išnyktų, kreipkitės į specialistus. Depresija dažnai būna neįsisąmonintų jausmų, vidinių konfliktų, asmenybės viduje glūdinčių prieštaravimų pasekmė. Nelikite vieni, ypač jeigu kyla mintys apie savižudybę. Kreipkitės nedelsdami.

Psichologo konsultacijos yra kitoks procesas nei ilgalaikė giluminė psichoterapija. Psichologo konsultacijų metų psichologas yra gan aktyvus, teikia rekomendacijas, diskutuoja, pateikia teorinių žinių. Psichoterapija yra kitoks procesas, tai giluminių vidinių struktūrinių pokyčių siekimo procesas, psichoterapeutas yra šių giluminių pokyčių dalyvis ir facilitatorius, tačiau ne visuomet matomu būdu. Taikomos įvairios psichoterapeutų įgytos gydymo metodikos ir intervencijos, pasitelkiamos teorinės žinios ir psichoterapeuto asmenybė kaip įrankis psichoterapijos procese.