Psichoterapija – kas tai?

Psichoterapija – tai žmogaus keitimosi procesas betarpiško bendravimo su specialistu aplinkoje. Psichoterapijos rūšių yra keletas. Viena iš jų – psichodinaminė psichoterapija. Tai giluminė, paprastai ilgalaikė psichoterapija, kuria siekiama giluminių asmenybės vidinių struktūrinių pokyčių.

Psichodinaminės psichoterapijos ištakos – psichoanalizėje. Visi esame girdėję Z. Freudo pavardę, tad jį galima vadinti psichodinaminės pasichoterapijos tėvu, žinoma, šiuolaikinė psichodinaminė psichoterapija yra labai nutolusi nuo pradinių Freudo idėjų, evoliucionavusi, bet pradžia buvo ten. Psichodinaminė psichoterapija remiasi psichoanalitine asmenybės samprata, vienas svarbiausių šios terapijos tikslų yra atskleisti pasąmonėje slypinčius konfliktus, troškimus ir norus, kurie gali turėti įtakos paciento elgesiui ir emocinei gerovei. Terapijos metu pacientas yra skatinamas laisvai asocijuoti, kalbėti apie savo mintis, jausmus, fantazijas, norus ir sapnus, gilinamasi į ankstyvas patirtis, santykius su reikšmingais žmonėmis, pasikartojančius elgesio šablonus. Terapeutas paprastai apie save nekalba, aktyviai klausosi, analizuoja, vyksta intensyvus darbas terapeuto viduje, apie kurį jis nebūtinai dalinasi. Terapeuto intervencijos paprastai turi vienokią ar kitokią prasmę, pavyzdžiui, jis gali būti pasyvus ir atidžiai klausytis tyloje, ir tai yra prasminga, arba klausti, gilintis, interpretuoti, teikti įžvalgas, susieti.

Terapijos metu siekiama sukurti saugų ir pasitikėjimą keliantį terapinį santykį, kuriame pacientas gali atvirai kalbėti apie savo jausmus, mintis ir patirtis. Santykis tarp paciento ir psichoterapeuto yra labai svarbus, terapijos metu jis nagrinėjamas, kyla įvairūs jausmai, apie tai kalbama, analizuojama, nes pats ryšys tarp paciento ir psichoterapeuto yra gal būt net svarbesnis gydomasis veiksnys nei intervencijos ar gydymo technikos.